Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse...

Taigi, sekmadienį labai maloniai buvau pasinėrus į seeeenai klausytų melodijų skambesį. Gal Mamontovo muzika, žodžiai man skamba jau šiek tiek kitaip, nei kai svaigau klausydama mokykliniais laikais, bet vistiek,buvo tikrai smagu. Nepaisant to, kad Martynui koncerte trūko veiksmo, tai vis reikdavo jo veiksmus ir mintis šiek tiek nukreipti man (ir šalia sėdintiems) patogia linkme :) Joriu užsiėmė Matthias ir sėdėjo ne su mum, tai buvo pliusas, leidęs labiau atsipalaiduoti klausantis..

Koncertas vyko Huettenfeld'e Romuvos pilyje, kur yra ir Vasario 16-osios gimnazija. Nuo Miuncheno apie 350 km, taigi išsiruošėm su nakvyne. Antros dienos planai daug pamatyti, pavaikščioti, pavažinėti po apylinkes neišdegė, nes visą naktį ir jau nuo pat ryto lijo. Tai apsilankėm tik gimnazijoj. Dabar jie stato modernų priestatą, atrodo, kad lėšas statyboms sudaro tik aukojami pinigai. Tai koncerto metu Mamontovo koncerto plakatą (kuriame tik jo nuotrauka ir koncerto info) aukciono būdu pardavė už 100 eurų:)

Nedidelė jauki salė buvo pilna žmonių (apie 200), ir dauguma, žinoma, lietuviai-buvo šiek tiek keista aplink girdėti vien lietuviškai kalbant. Foje buvo pardavinėjami "ale" lietuviški užkandžiai, iš kurių tik duona buvo lietuviška, ir kaip konc. vedėjas sakė, ir ta padžiūvus, bet tokia jau ta išeivio dalia..... :)

Kitą dieną gimnazijoj pakalbinom valytoją, pasirodo, ji lenkė, bet puikiai kalba lietuviškai, baigus lietuvių mokyklą Punske. Taigi,vos ne kraštietė, o ir esu aš buvus toj lietuviškoj Lenkijos mokykloj... Taip smagu buvo:)

Kai Mamontovas dainavo :aš buvau neklaužada vaikas, ant tvoros kasdieną sėdėjau, vakarais daužydavau langus, galvoje mano švilpavo vėjai... Nu tai Martynui kilo rimtas klausimas: KODĖL JIS LANGUS DAUŽYDAVO???? Nu, sakau,paklausk,jei nori (nes Mamontovas, pasakė, kad galima klausti,diskutuoti ir pan..). Na, o kai pradėjo dainuot priedainį: o, meile, tu mane nugalėjai... Nu tai Martynui visai įdomu pasidarė: kodėl jį nugalėjo, kas jį nugalėjo??? Bet kažkaip nepaklausėm A.M. :)

kai tu atversi man duris,

tas prie kurių ilgai buvau,

kei nieks manęs nesustabdys,
aš liksiu ten, kur atėjau

aš sudegsiu ugnyje,

kai atsiklaupsiu prieš tave

ir mūsų akys vėl spindės

ir žvaigždės vėl į mus žiūrės

kai tu atversi man duris,

aš atsidursiu viduje

ir nesibaigianti naktis

su tavimi ir tavyje

Abonementas

Kas man patinka Vokietijoj, tai puikiai veikiančios greitųjų siuntų tarnybos, pirkimas internetu, įvairios akcijos, norint žmones motyvuoti pirkti tam tikrą produktą. Kad ir laikraščiai - jau dvi savaites gaunu KASDIEN (išskyrus sekmadienį, bet sekmadienį ir šiaip, Vokietija,kaip sakant,ilsisi-beveik niekas nedirba) vieną iš Miuncheno laikraščių - NEMOKAMAI. Šiaip vieno kaina 1,4 E. Ir tai tik todėl,kad užsisakiau tokį ale bandomąjį dviejų savaičių abonentą, kurio metu turi nuspręsti ar tau smagu skaityti šį laikraštį, ar jis atitinka tavo interesus ir lūkesčius. Redakcija, žinoma, tikisi,kad tu per tas pora savaičių įprasi kiekvieną rytą gauti naujienas į namus ir abonementą prasitęsi, todėl jie atsiunčia laišką, kuriame nurodoma kiek laiko gausi nemokamus laikraščius, ką daryti,jei norėsi vėliau užsisakyti ir t.t., taip pat vieną kartą paskambina paklausti, ar patinka, ar norėtume prasitęsti. Jei nenori toliau, abonementas tiesiog nutraukiamas ir viskas. Ir taip užsisakyti,man atrodo, galima labai daug spaudos. Smagumėlis!
Aš, žinoma nespėju jų visų skaityti,tai dėžę pilną prikroviau :) Man jų per daug ir per dažnai :) Kartais tik reklamas peržiuriu :) Bet smagu! Ir vaikai pavarto.
O kai pamenu LT.........................
Na, buvau vieną kartą sumasčius užsiprenumeruoti pora žurnaliukų.... Pagalvojau, kam man kiekvieną kartą parduotuvėj pirkti Mažylį, jei viestiek kas mėnesį skaitau-patogiau,gauti į namus. Kartu dar Matijui su Kalėdom padovanojau Computer Bild žurnalo abonementą. Taigi, tai buvo pati prasčiausia mano kada dovanota dovana.... Ir su Mažylio patogaus skaitymo planu irgi buvo neišdegęs reikalas.... Mažylį gaudavau po kokio mėnesio, jau kartu su nauju numeriu, ir tai tik man nepaliaujamai atakuojant redakciją... Computer Bild taip pat gavom gal vos ne visus kartu... Nu tai parduotuveje per tą laiką buvom apsilankę simtus kartų ir galėjom žyyyymiai greičiau įsigyti, tačiau turėjom apsišarvuoti kantrybe, užgniaužti žinių troškulį ir lauuuuukti. Beje, atsiųsdavo, tipo, su kompensacija - įdėdavo nemokamai kokį neperkamą žurnaliuką apie kambarinius augalus ar rankdarbius... Nu ačiū, bet geriau man tai, už ką aš moku, tik laiku :) Ir kas man baisiausia - nei karto!.. nei mažiausio kartelyčio neišsprūdo niekam "atsiprašau".. niekas net nesistengė bent formaliai parodyti, kad apgailestauja už nepatogumus. Aš puikiausiai suprantu, kad visko būna, klaidų tikrai pasitaiko, bet jeigu žmogus pasako atsiprašau, taip gavosi..-tai visai kitas reikalas! Visai nepikta. Va tokie dalzkai Lietuvoj mane erzina-geros aptarnavimo kokybės trūkumas....
Bet kai pagalvoji iš kitos pusės,tai LT dar neprasčiausia padėtis su prastu aptarnavimu! Peterburge, pamenu, maisto parduotuvėj pasijaučiau kaip ne pirkėja, o kaip kokia nepageidaujama išmaldos prašytoja. Maždaug-"nu ko tu nori?! Kokios dar duonos?! Ko čia visi eina ir prašinėja.... Nu gerai gerai, imk tą savo duoną, duok pinigus! Ir varyk sau su ta savo duona!" :) Oi, smagumėlis, iš pradžių tai kaip koks šaltas dušas, paskui pripranti ir priimi kaip tam tikrą tos šalies kutūros bruožą..
Kaip ir Turkijos "užeik,drauge, nereikia nieko pirkti,visai ne,tik užeik!" "iš kokios tu šalies", "užeik arbatos, nieko nepirk,tik arbatos atsigerk...", su iškabom "kelnės kiekvienai šiknai" ir t.t. ir pan. :))))

Šv. Martynas

Praeitą savaitę buvo švento Martyno diena. O mūsiškio Martyno darželyje ši diena švenčiama (deja,ne Martynuko garbei.. jo net niekas nepasveikino su vardo diena :)). Jau pries kokį mėnesį reikėjo pasirinkti vieną popietę ir darželyje kartu su tėvais/seneliais gamintis žibintą. Mes tai sirguliavom ir nenuėjom, tai teko gamintis namie.
Vaikai mokėsi kelių dainelių apie tuos žibintus, apie šv.Martyną, skaitė apie jį knygą (mes su Martynu buvom jau pries kelis menesius perskaitę:))
Šventės savaitę darželyje kabojo sąrašiukas produktų,kurių reikėjo šventei, tai tėvai turėjo užsirašyti,ką jie nupirks,paruoš,atneš. Taip pat šalia kabojo lapai,kur tevai galėjo surašyti savo kontaktus, vaiko gimimo dieną-taip skatinami tėvai tarpusavyje bendradarbiauti, bendrauti. Mes kepėm varškės apkepą (labai skanų,nors ir be lietuviškos varškytės... -nėr DE normalios paprastos varškės...). Šventės dieną rinkomės visi 17 val. prie daržiuko,degėm savo pasigamintus žibintus ir visi keliavom į žaidimų aikštelę. Kadangi jau temo, tai vorelė krypuojančių švieselių labai gražiai žiūrėjosi (nors tai vienas,tai kitas vaikas kur nugriūna, tai

žvakelė užgęsta, tai dar kažkodėl nešviečia.. Bet laimingai atėjom į aikštelę, kur jau degė laužas ir buvo suneštos vaišės. Vaikai apstojo laužą ir dainavo daineles, paskui valgymas (tiksliau tai ragavimas, nes ne visada žinodavai ką nugriebei, kadangi apšvietimui žibintėlių ir lauželio nepakako, tai tokioj tamsoj užkandom, pabendravom, vaikai pabėgiojo. Sugebėjom ir Jorį praganyt. Matthias užsikalbėjo su Martyno naujo draugo tevais (serbais) ir tuo metu Joris dingo! Apsidairom-kiek šviesa leidžia-jo nesimato, o toliau-vos ne "nors pirštu į akį".. nu biškelšį širdelės mum į kulnus pradėjo ristis, oi lėkėm į skirtingas puses vaiko ieškot!Radau nykštuką tokiam nykštukiniam mediniam namelyje įsitaisiusį. Tfu... daugiau nepaleidom!:) O Maryno,tai visai neganėm, nes davėsi su vaikais sau laimingas. Nu bet paskui iš tamsos dūduojantį kažkoks tėvas parvedė, nes vaikinas,matai, pakampėm tetuko ieškojo (nors mes visą vakarą aplink laužą tupinėjom.) Kas kartais tų vaikų galvoj susišviečia?...

Biblioteka

Ką gero mes Miunchene gyvendami turim,tai biblioteką! Dar vasarą mes ją atradom ir nuo tol nuolatiniai lankytojai esame :) Darbuotojai jau pažįsta :) Nuo studijų Vokietijoj laikų nebuvau buvusi fainoj bibliotekoj,tai man čia atgaiva.. Žinoma, turbūt nėr čia baisiai vertingų,retų ar baisiai specifinių mokslinių knygų, tačiau pagal mūsų dabartinius poreikius-daugiau nei reikia!Žinoma,daugiausia laiko praleidžiam vaikų skyriuje (neįmanoma Jorio kitur nusivest-pertvarko knygas is lentynos i lentyna, ir pabandyk jam neleist...ooo, vyruti,visa biblioteka skamba! Po kelių labai triukšmingų nepavykusių bandymų patenkinti savo literatūrinį smalsumą suaugusiųjų skyriuje, dabar net nebandau išlyst iš vaikų kampelio. O čia vaikai jaučiasi puikiai-Daaaug daug įvairiausių knygučių, kompaktų,filmukų, ŽAIDIMŲ,pliušinių žaislų, tiem kam neįdomu skaityt. Vaikai gali visiškai laisvai patys rinktis viską,kas domina, tiesiog sėsti,gulti ar pan, ir skaityti, žaisti ir t.t. O pasirinkimas ir knygučių, ir filmukų visai neblogas!Mes visada žadam prieš eidami,kad imsim VIENĄ knygą!Bet visada grįžtam minimum su kokiom trim... Labai patogu,kad gali parsinešti ir stalo žaidimus namo.Taip gali išbandyt daugybę prieš gerą nusiperkant. O aptarnavimas taip pat laaaabai nesudėtingas. Martynas turi skaitytojo kortele ir nesunkiai gali pats knygeles pasiimt bei užregistruot (kas jam labai patinka). Knygas tik perbrauki per elektroninį skaitytuvą (nežinau kaip vadinasi, taip kaip prekes parduotuvese nuskaito:)) ir viskas. Atiduoti knygas taip pat vaikams patinka-įkiši į tokį ale aparatą ir jis praryja :) Gal ir LT dabar jau viskas taip moderniai, bet kai studentiškus laikus prisimenu... tai ne kas būdavo su tais popieriniais užsakymų lapukais,laukimu,rašymu, oi....terliones... kas baisiausia univere biesindavo-kad negali pats tarp lentynų vaikščiot, vartyti,paskaitinėti ir tik tada spręsti ar tau tos knygos reikia.. Tai taip patogu ir smagu!!!
Dar vienas pliusas bibliotekai-tai jos organizuojami renginiai vaikams. Kaip tik vakar buvom Bibliotekos salytėje žiūrėti filmo vaikams. Rodė labai įdomią pasaką vaikams. Salė buvo pilnutėlė, bijojom,kad vietos negausim, nes nebuvom iš anksto užsirašę. Bet įtilpom :) Taigi,abudu vaikinai išsižioję valandą žiųrėjo su kitais vaikais kiną. Buvo ir kelios vaikų darželio grupės atėję.
Rugpjūtį buvom knygos paveiksliukų filme. Ten tiesiog buvo garsiai skaitoma knyga, o jos paveiksliukai nuskanuoti ir rodomi ant ant sienos ekrane. Tą kartą ir į vietinį laikraštį papuolėm:)Nes fotografas buvo:) Vaikai susidomėję klausė,komentavo. O kai skaitytoja turėdavo versti puslapį, visi kartu garsiai šaukdavo wir blättern uuum! (verčiam) Kai aptardavo paveiksliuką, vaikai galėdovo įsiterpt,pakomentuot ką mato ir pan. Labai smagu,kai vaikai taip įtraukiami į aktyvų knygos skaitymą. Dar vieną kartą buvom kine, rodė Ledynmetį, tai Martyną vieną buvom palikę, o mes su Joriu smaginomes bibliotekoje. Kas vaikams laaaabai smagu,kad jie po viskų šitų atrakcijų dar ir apdovanojami-bėga į biblioteką,kur gauna po guminuką! Smagumėlis!

Lazareto šviesuliukai

Kaip žinia, ligos buvo prispaudę mūsų namus... Taigi,tikrai nelinksma buvo-temperatūra, arbatos, košelės, vaistukai, vėl temparatūra, vėl arbatos...ir t.t. Bet tarp teperatūros pakilimų, ir sveikatytei taisantis stengėmės mūsų kalėjimo (ilgokai nebuvom iškišę nosies laukan...) kasdienybę praskaidrinti šiokia tokia veikla. Vaikams pasisekė,kad tuo metu buvo prosenelis, tai kai kuris vaikas geriau jausdavosi,tai jis žaisdavo,vartydavo knygeles, stalo žaidimus žaidėm. Joriukas vis ėjo Martyno linksmint. Sunku buvo jį išlaikyti -ėjo pas Martyną, norėjo myluot,bučiuot... Kaip tyčia, kada negalima, kad neužsikrėstų, tai jam broliška meilė baisiai pasireiškus buvo...:)

Kai vaikučiai prakuto,ėmėmės darbelių. Vaikinai nelabai pasižymi šioje srityje,bet kartas nuo karto ką nors sumeistraujam. Taigi ir šį kartą pabaigėm Martyno garažą ir sunkvežimį, Joris nupiešė pora piešinių, išmargino viską, ko netingėjo arba, ko mamytė nespėjo uždrausti.. Štai toks mūsų sunklaikio pasilengvinimas :)

Žaidimų aikštelės

Pagaliau po visų ligų išsikrapštėm laukan visi!O kadangi dabar ilgasisi savaitgalis, o ir oras labai neblogas, tai pažindinamės su Miuncheno parkais. Netoli mūsų namų yra labai didelis parkas, kuriame buvom pora kartų, tačiau ten nelabai yra žaidimų aikštelių.. O šiandien šiuo atžvilgiu buvo laaabai sėkminga diena! Ryte pamusryčiavę ir greit apsitvarkę lėkėm į tolimesnį parką. Kaip sakant, ant kiekvieno kampo žaidimų aikštelės, ir,sakyčiau, tokios gan įdomios. Smagu,kai vaikams yra iš ko rinktis, kas labiau patinka, gali daugybę įdomybių išbandyt. Buvo ir tunelių, ir didžiulių mašinų, ir supynių.. Žinoma, dideli pievų plotai (tik sunkoka eiti neįlipant i žasų kakučius...



Martynas baisiai supanikavo,kai lėkdamas pieva, pastebėjo šitą nepaprastą situaciją.. Stovėjo ir rėkė,kad neturi kur kojos padėt..) O šiaip,labai daug erdvės aktyviems žaidimams,sportui. Dvi didelės azijiečių grupės žaidė fudbolą ir beisbolą.

Martynas su vėjeliu lėkė paspirtuku nuo kalvų. Man bežiūrint siek tiek neramu darės.. Bet jis puikiai moka stabdyt,taigi, sėkmingai pasivažinėjo,pasivaikščiojom,padūkom.

Išsimiegoję pietų miego, vėl keliavom į dar toliau esantį parką. Tik parko daug neapžiūrėjom-pritrūko laiko-visą suvalgė žaidimų aikštelės... O viena, tai buvo tikrai ypatinga-ant stataus kalno įrengtos trys ilgos ir gana greitos čiuožyklos. Oi,vaikam smagumo buvo!!!
Parke kvepėjo griliu-nes žmonės tam skirtoj vietoj grilino....

Miunchene visur labai skirtingos žaidimų aikštelės. Ne taip,kaip Vilniuj-beveik visos buvo beveik vienodos. Čia gali rasti visko. Gaila,kad mūsų namui priklausanti yra ne kokia.. Smėlis, didžiuliai akmenys ir trumpa lėta čiuožyklėlė.. Labai apsidžiaugėm,kai pradėjo šalia gretimo namo statyti naują,bet žiūrim,kad bus tokia pat nevykusi.. (O stato jau nežinau kiek laiko.. Lietuvoj turbūt būtų tokią per kokią savaitėlę pabaigę. O čia gi, vokiškas tikslumas, apgalvojimas, apskaičiavimas,darbų pasidalijimas..) (Žinoma,dažniausiai pas vokiečius būna viskas geriau, kokybiškiau padaryta, nei pas LT, bet kartais tas lėtumas, tikslumas biškuliuką nervina...)

Kiek prisimenu,Airijoj ir Londone taip pat laabai fainuolišks aikštelės. O štai kelios nuotraukėlės iš puikios Šveicarijos aikštutės. Vieną dieną matėm kaip atvažiavus kažkokią tarnyba ar pan.. patikrino supynes, kitus dalykus aikštelėje, išžiūrinėjo,ar viskas veikia,saugu.. Pagalvojau-tai LT tikrint reiktų,ne čia....

Lazaretas

Joriukas palaiko sergančiam Martynui draugiją..





Prasidėjo ligų sezonas...
Ir vėl supranti,žmogus,kad laimingiausias esi,kai yr sveikatos.. Taigi, su Joriu kamavomes septynias dienas ir naktis-temperatūra niekaip nesitraukė. Du kartus buvom pas gydytoją ir vieną kart ligoninėj. Pirmą kartą po kelių ligos dienų. Nustatė virusą, o priešvirusinių vaistų kaip ir nėra,tai liepė laukti.. na ir toliau mušėm temperatūrą, kol man jau nerimas išaugo,kad šešios dienos vaikas karščiuoja,o mes tik paracetamolį pumpuojam ir viskas.. Tai nulėkėm vėl, ir ką-vėl kraujas,šlapimas. -Virusas. Laukit. Jei vaikas neblogai atrodo,temperatūros nemuškit. Septintą dieną jam burnos gleivinė išraudo, puslelių atsirado..Nu,sakau,darom ką nors... Nuvežėm į ligoninę, po kokių dviejų valandų apžiūrėjo (nes greitoji vaikus gal tris per tą laiką atvežė, tai teko laukti..)sesutės greittempertūra pamatavo,siusiuką ištyrė. Apžiūrėjo Jorį nuodugniai, ir ką-nieko, laukit.Vaistų jokių. Grįžom namo protingesni netapę nu ir ką, nieko ir nedarėm, net temperatūros nemušėm (ligoninėj 39,3 buvo). Ryte atsikėlėm-vaikas nekarščiuoja........ Nedrįstu džiaugtis,kad staiga viskas nepasikeistų, bet šiandien pirma diena, kai šiek tiek atsipūtėm dėl Jorio.. Na, iš kitos pusės, neleido jis niekam atsipūsti, nes davėsi po namus kaip viesulas, o kadangi, man reikėjo rūpintis kitu šviežiu ligoniu Martynu, tai nei Joriukui,nei mum su Martynu nebuvo labai lebgva :) Martynas visą parą kankinasi lovoje su temperatūra ir gerklės skausmu. O Joriui gi veiksmo reikia..Tai jis lenda ištisai prie Martyno,kariasi lovą pas jį, bučiuoja, myluoja, muša, tranko, nu žodžiu, myli brolį..:) Kai paimu Martyną ant kelių, pyksta, irgi ritasi atsisėst pas mane.. Nu ir pasakykite man, kaip išsaugoti juos kad vienas nuo kito neužsikrėstų!Nežinau... Martyno lėkdama į parduotuvę paklausiau ko nupirkti jam, o jis vargšas sako-kiaušinių :) (vaikas blynų norėjo). Nesinaudojo proga užsiprašyti kokių kinderiu, šokoladų,mašinyčių, o gan rimtai-kiaušinių.. :) Parnešiau tų kiaušinių, kepėm abu blynus ir ką... Vaikas vos pabaigė vienintelį!! blynuką. Skauda gerklytę.
Ai, o kai užsinorėjo televizorių pažiūrėt, žinodamas,kad aš neleidžiu, sako taip gailiai gailiai-mamyte, ar aš galiu pažiūrėti filmuką-vieną... vienučiuką.... Nu tai ką,nu ir leidau tą vienučiuką :)
Negana mums ligų,ligonių ir rūpesčių,tai Matthias šiandien parėjo iš darbo su burna nusėta pūslių, gerklės skausmu ir temperatūra.... Pasakykite man, kaip man išgydyti šitą ligonių šutvę pačiai nesusirgus...?







Katu katu katutes





O dėl poliklinikų tai čia taip vat yr. Mes užsirašėm pas gydytoją netoliese nuo namų. Aš, pripratus prie LT poliklinikų, skeptiškai vertinau faktą, kad DE nėra tokių poliklinikų, o atskiri gydytojų kabinetai. Maniau, labai nepatogu,jei kartu nesėdi įvairūs specialistai. Bet kaip matau,daug funkcijų atliekas vienas gydytojas. Kabinetas įrengtas paprastam daugiabutyje per du butus.Vienas butas-vizitams su sveikais vaikais,kitas-su sergančiais. Deja, sveikųjų pusėje buvome tik vieną kartą, o kitam-jau mus pažįsta ir pavardę mintinai žino.... Tai va, čia ir siusiuką ir kraują mum per kelias minutes paima ir ištiria. Ir deguonį kraujyje matavo, kai Joris sunkiai kvėpavo, ir skiepina, ir echoskopą kažkokį mačiau. O ausis, nosį taip pat tas pats gydytojas patikrina su tokiais instrumentais kaip LOR. Taigi,apsirūpinę čia visai įranga, kad ir nereikia kitur bėgti tyrimų daryt,tai gana patogu. Kas taip pat malonu yra,kad beveik nesusitinki su kitais pacientais, nes bute patalpoje įrengti gal kokie trys kabinetai ir laukiamasis.Atėjus tave labai greitai pasodina viename iš kabinetų, sesutės apklausinėja kas, kaip ir pan., surašo i kompą. Tada atėjęs gydytojas (būtinai pasisveikina paduodamas ranką tėvam, vaikui) paskaito kompe įrašą, dar paklausinėja ir apžiūri, tada,jei paskiria, ateia sesutė imti kraujo ar pan., o jis tuo metu kitam kabinete kitą pacientą konsultuoja. Jeigu reikia, po to ateina vėl pas tave. Taigi,daktaras vaikšto per kabinetus,kuriuose susodinti pacientai. Todėl laukiamąjame nesusidaro ligonių eilės. Visur, žinoma, vaikams pridėta knygų,žaislų, vaikiškų baldų. Taigi, Joriukui paskutiniu namų režimo laikotarpiu, išvykos pas daktarą buvo pagrindinės atrakcijos..

Apie darbelį

Deja,kol kas į darbelį paėjom tik kelias dienas. Dabar namie kostim.. Penktadienį Martyną nuvedėm mes su Joriu. Norėjom pabūti ilgiau,pasižvalgyti... Bet direktorės pavaduotoja, kur ištisai laksto visur ir viską mato,žino,kontroliuoja, po kokių 10 mūsų buvimo ten minučių atėjo, prisistatė ir paprašė neužsibūti,nes Matynui gerai sekasi, tai kad taip ir toliau būtų, mes turėtumėm pasišalinti.. Tai tespėjau kelias nuotraukytes nupyškinti. Kitų vaikų fotografuoti negalima. Kambarių darželyje yra daugiau,negu maniau-gal kokie 5. Laaaabai simpatiška virtuvė, pritaikyta vaikams,kad jie galėtų šeimininkauti, su tokiais apvaliais staliukais. Martynas, nors ir šimtą kartų prižadėjo,kad nueis pavalgyt,aišku nepavalgė ir kai atėjau pasiimt, buvo išbadėjęs. Čia tokia auklėjimo metodika, kad negali nieko vaikams liepti ką jie turi daryti-nei miegot,nei valgyt, nei ką veikti. Gali tik patarti. Taigi, Martynas patarimus turbūt ignoruoja..

Yra ir atskiras menų kambarys-kur viskas darbeliams,piešimui. Stalai,kedės ir spintos su stalčiais kur visokiausios priemonės sukrautos. Sporto salė, žaidimų salė (pastebėjau daug plasmasinių plytų, Lego. O kiti žaisliukai sudėti į spinteles kur vien stalčiukai. Tai Martynas man parodė mašinyčių stalčiuką (savaime aišku,patį svarbiausią.. :)) Na, ir vaikai gali migruoti kur tik nori ir veikti tam tikrom valandom ką nori. O šiaip, būna mėnesio tema, pagal kurią orientuojama veikla. Šio mėnesio tema-draugystė. Greičiau į tą darbelį!! Bet va sutapo, Matthijas neina į darbą, tai ir Martynas ne (jiem laaabai jau pakeliui). (Matthijas komandiruotėj šią savaitę)

Čia koridoriuje šalia virtuvėlės stovi vežimukai su vaikų kuprinėm, kuriose pusryčiai.

Rūbinė

Darbelis

Martynas jau antra diena eina į darbelį (kaip tetukas). Pora menesiu lauke kada gi pagaliau prasides jo darbas. Vaikiskos kompanijos trukumas labai jautesi.. Cia draugu dar nesusirado, o senieji gerieji darugai liko Lietuvoj... (labai daznai ilgesingai prisimena savo draugus ir klausia, kada vaziuosim pas juos...)

Taigi vakar atsibudo ryte šeštą valandą ir jau baisiai nekantravo, vaikščiojo iš kampo į kampą ir nervavosi,kad niekas dar jo neveda.. Tetukas nuvedė,pabuvo apie valandą kartu ir paliko, kai atejo pasiimti visi vaikai buvo lauke. Ir vaizdelis teviškai akiai buvo ne koks-Martynas be salikelio, su atsekta visiškai striuke, apie kepure net kabos nėr. Apsirengęs ant marškinėliu maikute trumpom rankovėm buvo, tai nusivilkęs ir tą.. Baisiausia, tai kad namie pastebėjom, jog jis per tą rytinį susijaudinimą net apatinės maikės neapsivilkęs! Žodžiu, vaikas lauke lakstė pusnuogis... Turint galvoje,kad dabar ruduo, ir mes tą dieną visi buvom su megstinukais ir striukutem, laaaaabai nenoriai, bet nujauciu kaip čia mums šitas jo pasilakstymas baigsis...

Parejes buvo baisiai nusikalęs, nors grizo apie 12 val. Tiek dūsavo - oi, kaip pavargau, oi koks sunkus darbas... Siandien tetukas jau nebuvo darbelyje kartu. Mes su Joriu pasiemėm Martyną 11 val.. Ir vėl siurprizėlis-prie pusryčių darbininkas net neprisilietė! Jis tiesiog dar nepakankamai moka savim pasirūpinti. Kiek supratau, šiam darželyje labai daug vaikas turi pats savimi rūpintis. Ar tai apsirengimas, ar valgymas, ar mokymasis ir pan. Pusryčius vaikai nešasi iš namų. Bet valgo, ne visi vienu metu, o tada,kai kuris išalksta. Išalkę eina į tam skirtą kambarį, išsitraukia iš savo kuprinytės valgį ir sau valgo. Taigi,jau tikrai turi jausti poreikį valgyti ir susiorganizuoti taip,kad turėtum laiko ten nueiti. O Martynas, kaip zinia, laiko tokiem nereikšmingiem dalykam laaabai gaili..

Adaptacijai palengvinti, auklėtoja 'paskyrė' kiek vyresnį berniuką, kuris Martyną pašefuotų. Tai Martynui smagu! Patalpos pakankamai erdvios. Yra gal keturi kambariai-rūbinė, sporto, žaidimų/miego, valgymo. Ir vaikai kur nori,ten eina. Tam, kad sporto patalpa nebūtų sausakimša ir nesaugi, prie durų kabo gal kokie dešimt skalbinių sektukų. Kiekvienas vaikas, eidamas vidun,pasiima po viena, kai sektukų nelieka, daugiau vaikų ir neina. Nuo 10 val.būna vaikų susirinkimas. Visi sporto salėj susėda ratu ir kalbasi apie dieną, planus ar pan.. (reiks pasidomėt). Tada 11 val. eina į lauką. 12 val. valgo pietus (darželio duodamus). Darželis įsikūręs Sveikatos apsaugos ir aplinkosaugos ministerijos patalpose,tai,kiek supratau, maistą gamina ministerijos valgykla.

Vaikai eidami į kiemą visi ant kelnių apsiauna dar tokias vandens nepraleidžiančias kelnes su petnešom. Taip nei sušlampa, nei neįsipurvina "gerųjų" rubelių. Ir mums auklėtoja liepė atsinešti tokias kelnes ir guminius. Gerai,kad dar vasarą nusipirkom.

Tokie tai įspudžiai po pirmųjų "darbo" dienų :)

Ieškojimai

Užvakar sutikom kaimynę senutę ir ji mums "užrodė" naujų žaidimo aikštelių. Pasak jos,ta,į kurią mes dažniausiai einam,nėra pati geriausia.. Na ką,mes taip sudominti vakar ir leidomės į tų gerulių aikštelių paieškas! Eidami pamatėm tokį vaizdelį,kuris neabejotinai turėjo mus nuvesti tinkama linkme. Dvi moterys su 7 pypliukais, susodintais į 2 vežimus. Taip taip,į 2. Viename 6 vaikiukai,kitam-1. Taigi,darželio vaikučius išvežė į lauką, o tam,kad kelionė būtų paprastesnė, naudojami tokie didžiuliai vežimaičiai.

Nusekėm tą grupelę į parką. O jie,pasirodo, ėjo šiaip į pievą, kurių čia nemažai,apsuptų medžiais, kalneliais. Nupasakojo aukletojos kelią į aikštelę, bet mes,aišku,neradom, nes tų keliukų daugybė, kaip labirintukas... Taigi sukorėm kilometrų kažikiek :) ir dar kartą paklausę atradom užsislėpusia proskynoje aikštelę fainučiukę. Tik trys atrakcijos ir daugiau dideliems. Taigi, pamaniau-puiki vietelė savaitgalio rytui visai šeimai atbėgti pasportuoti :) Vakare pasitikę tetuką,atsivedėm parodyti mūsų atradimą.

Pasivaikščiojimas

Kadangi šiandien iš daktaro mums su Joriu reikėjo namo parsigauti vieniems, nusprendėm nevažiuoti autobusu, o bandyti rasti kelią pėsčiomis. Ir pasirodo,labai gerai nusprendėm, nes visai įdomu buvo keliauti dar nežinomu maršrutu. Joriukas sėdėjo ve-ime ramiausiai,kol nepriėjom mokyklos stadiono. Kai tik pamatė vaikus, smėlį, lipo iš vežimo, griebė kastuvėlį ir primygtinai vedė mane link stadiono... Aišku, mokyklos teritorija aptverta,tai teko visaip Joriuką nuvilioti. Ėjom per tokį parkelį/neparkelį, na gražų keliuką su veja, medžiais.. Mergina vedėsi šunį,tas atlėkęs netoli mūsų ant žolytės įsitaisė "savo reikalą" atlikti, tai ji sau ramiausiai traukė maišiuką ir "reikaliuką" patvarkė. Tai šiaip nieko čia ypatingo, bet kai LT prisižiūrėjus ir prisilaipiojus visai šalia namų buvau šimtus kartų į šunų ššš...., tai čia,nors ir atokioje vietelėje,buvo malonu matyti kaip susitvarkoma su tais š... .
Tai va, prie mokyklos sustojom pažioplinėti,nes kaip tik buvo pertrauka ir pilnas kiemas mokinių gužėjo. Kas įdomu buvo, kad daug ir vyresnių klasių mokinių sau būreliais stovėjo, traukė iš dėžučių sumuštinius ir sau bendraudami valgė. Kiti ir arbatos termosus turėjo. Smagu,nežinau ar LT taip mokiniai daro, bet mano laikais nieks neužkandžiaudavo,nebent pradinukai. Kas taip pat gražiai atrodė- tai koks šimtas dviračių. Šalia kiemo tvoros pristatyta dviračių stovų ir jie beveik visi pilni.. Iš tiesų,juk žymiai patogiau,pigiau,smagiau,gal greičiau į mokyklą atlėkt su dviračiu,nei viešuoju transportu. Beje, motorolių buvo taip pat kokie dešimt.
Tada priėjom tokį kažkokį pasakų namelį. Na,namelis kaip namelis,bet nuo gatvės iki jo veda toks tiltukas, aplinkui viską gaubia medžiai, šalia stovi mini namukas-palapinė iš vytelių nupintas-niekada tokio nemačiau. Galvoju,na ir smagu čia gyvent būtų! Atidžiau pažiūrėję,per langus pamatėm tokį idilišką jaukų vaizdą-staliukas, dega po gaubtais žvakės ir vaikai valgo susėdę. Matyt daržiukas ar pan. Pagalvojau,turbūt labai gerai jaustis turėtų vaikučiai tokiuose jaukiuose namuose. Kažkaip jaukiai, taip "nevaldiškai" viskas atrodo...
Paėjejom dar, ir tarp medžių atradom žaidimų aikštelę. Aišku, buvo parašyta,kad tai privati, ne viešoji aikštelė (suprasti reik-tik vaikams iš kaimyninių namų), taip pat nurodytos valandos,kada galima čia žaisti (visur labai ribojamas laikas, saugant gyventojų ramybę..), bet mes lekem ir išbandėm viska. Dar niekada nebuvau mačiusi aikštelėse vieno tokio dalykelio - nuo bokštelio kabo kibiriukas, gali prikrauti smėlio,tada užlipus į bokštelį su grandine užsitraukti ta kibirą ir tada pilti į tokį ale malūnėlį. Tikrai smagi atrakcija.
Tada su Joriuku atsidūrėm mums pažįstamose vietose ir lekėm pirkti užkandžių gurgiantiems skrandukams nuraminti..
Bibliotekoje (apie kurią būtinai reiks papasakoti) pasiėmiau keletą filmų savaitgaliui (normalių filmų-ne vaikiškų!!!kaip jau kiek metų būna..). Labai džiaugiuosi atsitiktinai atradus filmą, pagal knygą,kurią dabar skaitau. (Apie Afriką) Laaaabai tikiuosi,kad pasiseks pažiūrėti šiom dienom.
Taigi,toks mūsų smagus rytinis pasivaikščiojimas:)

Tylūs namai

Jau trečią kartą išleidžiam Martyną atostogauti. Na,nors ir ne kažkur,o pas senelius,tačiau vistiek - be tevų!Pirmą kartą palikom,kai buvo beveik 3 metų, antrą kartą-beveik 4, ir dabar. Turiu pasakyti,kad kuo dažniau palieki, tuo lengviau jautiesi palikdama. Pirmąją vasarą,kai seneliai jį iš Vilniaus išsivežė i Vokietiją, buvo daugiausiai nerimo, baimės kaip ten mūsų lekiukas be mūsų bus, kaip jam truks mūsų, kaip seneliai nežinos ką,kaip, kada.... su juo daryti,kaip elgtis ir pan.. Antrą kartą buvo visai lengva, gal todėl,kad visi buvom, kaip sakant,netoliese-toj pačioj šaly-mes Miunchene,jis Friedeburge. O šį kartą kaip ir nebuvo sunku palikti,netgi norėjosi ir tarsi nuo jo pailsėti,ir jam leisti nuo mūsų atsipūsti,suteikt galimybę mūsų pasiilgti.. Nes paskutiniu laiku jautėsi įtampa tarp tevų ir vaikų :) BET ..... be jo namai istustėję,per tylūs. Nors Joris ir bando išlaikyti įprastą triukšmo lygį, bet ne tas, ne tas.. Joriukas vaikšto,zirzia,nelabai ka turi veikti be brolio. Vakare kalbant su močiute telefonu ji Jorio paklausė kur Martynas ir pan.. tai vargšiukas visai sunerimo,ir rodo kažkur ir zyzia prisiminęs brolį.. O ir aš turbūt kas valandą apie savo didyjį pagalvoju..ką bedarai,žiūrėk,mintys vis ten pat sukasi.. Ir dar. Ir tai man nepatinka!-Kaip tikra skystų nervų močiutė pradėjau augintis nerimą:ar jam nieko neatsitiks,aš jį apsaugočiau, o kas jeigu,jeigu,jeigu.. oi,kaip tai mane erzina!Bet vat mamos širdis :) Vat ir prisimeni mamos nerimą,kai išleisdavo ar į šokius,ar į kelionę.. Tada tas mamiškas rūpestis atrodė taip juokingai...
Ką begalvosi,kaip besijausi, reikia pratintis vaikus paleisti iš savo glėbio. Tiesiog reikia leisti vaikams žinoti,kad tas glėbys yra,laukia, ir priims.
Pirma diena be Martyno,ir jau laukiu tos netvarkos,to triukšmo, vakarinio knygų skaitymo, tūkstantąjį kartą paklausto to paties klausimo.. Pvz. kai kažko labai laukiama-"ar dabar yra rytoj?".