Pasivaikščiojimas

Kadangi šiandien iš daktaro mums su Joriu reikėjo namo parsigauti vieniems, nusprendėm nevažiuoti autobusu, o bandyti rasti kelią pėsčiomis. Ir pasirodo,labai gerai nusprendėm, nes visai įdomu buvo keliauti dar nežinomu maršrutu. Joriukas sėdėjo ve-ime ramiausiai,kol nepriėjom mokyklos stadiono. Kai tik pamatė vaikus, smėlį, lipo iš vežimo, griebė kastuvėlį ir primygtinai vedė mane link stadiono... Aišku, mokyklos teritorija aptverta,tai teko visaip Joriuką nuvilioti. Ėjom per tokį parkelį/neparkelį, na gražų keliuką su veja, medžiais.. Mergina vedėsi šunį,tas atlėkęs netoli mūsų ant žolytės įsitaisė "savo reikalą" atlikti, tai ji sau ramiausiai traukė maišiuką ir "reikaliuką" patvarkė. Tai šiaip nieko čia ypatingo, bet kai LT prisižiūrėjus ir prisilaipiojus visai šalia namų buvau šimtus kartų į šunų ššš...., tai čia,nors ir atokioje vietelėje,buvo malonu matyti kaip susitvarkoma su tais š... .
Tai va, prie mokyklos sustojom pažioplinėti,nes kaip tik buvo pertrauka ir pilnas kiemas mokinių gužėjo. Kas įdomu buvo, kad daug ir vyresnių klasių mokinių sau būreliais stovėjo, traukė iš dėžučių sumuštinius ir sau bendraudami valgė. Kiti ir arbatos termosus turėjo. Smagu,nežinau ar LT taip mokiniai daro, bet mano laikais nieks neužkandžiaudavo,nebent pradinukai. Kas taip pat gražiai atrodė- tai koks šimtas dviračių. Šalia kiemo tvoros pristatyta dviračių stovų ir jie beveik visi pilni.. Iš tiesų,juk žymiai patogiau,pigiau,smagiau,gal greičiau į mokyklą atlėkt su dviračiu,nei viešuoju transportu. Beje, motorolių buvo taip pat kokie dešimt.
Tada priėjom tokį kažkokį pasakų namelį. Na,namelis kaip namelis,bet nuo gatvės iki jo veda toks tiltukas, aplinkui viską gaubia medžiai, šalia stovi mini namukas-palapinė iš vytelių nupintas-niekada tokio nemačiau. Galvoju,na ir smagu čia gyvent būtų! Atidžiau pažiūrėję,per langus pamatėm tokį idilišką jaukų vaizdą-staliukas, dega po gaubtais žvakės ir vaikai valgo susėdę. Matyt daržiukas ar pan. Pagalvojau,turbūt labai gerai jaustis turėtų vaikučiai tokiuose jaukiuose namuose. Kažkaip jaukiai, taip "nevaldiškai" viskas atrodo...
Paėjejom dar, ir tarp medžių atradom žaidimų aikštelę. Aišku, buvo parašyta,kad tai privati, ne viešoji aikštelė (suprasti reik-tik vaikams iš kaimyninių namų), taip pat nurodytos valandos,kada galima čia žaisti (visur labai ribojamas laikas, saugant gyventojų ramybę..), bet mes lekem ir išbandėm viska. Dar niekada nebuvau mačiusi aikštelėse vieno tokio dalykelio - nuo bokštelio kabo kibiriukas, gali prikrauti smėlio,tada užlipus į bokštelį su grandine užsitraukti ta kibirą ir tada pilti į tokį ale malūnėlį. Tikrai smagi atrakcija.
Tada su Joriuku atsidūrėm mums pažįstamose vietose ir lekėm pirkti užkandžių gurgiantiems skrandukams nuraminti..
Bibliotekoje (apie kurią būtinai reiks papasakoti) pasiėmiau keletą filmų savaitgaliui (normalių filmų-ne vaikiškų!!!kaip jau kiek metų būna..). Labai džiaugiuosi atsitiktinai atradus filmą, pagal knygą,kurią dabar skaitau. (Apie Afriką) Laaaabai tikiuosi,kad pasiseks pažiūrėti šiom dienom.
Taigi,toks mūsų smagus rytinis pasivaikščiojimas:)

Tylūs namai

Jau trečią kartą išleidžiam Martyną atostogauti. Na,nors ir ne kažkur,o pas senelius,tačiau vistiek - be tevų!Pirmą kartą palikom,kai buvo beveik 3 metų, antrą kartą-beveik 4, ir dabar. Turiu pasakyti,kad kuo dažniau palieki, tuo lengviau jautiesi palikdama. Pirmąją vasarą,kai seneliai jį iš Vilniaus išsivežė i Vokietiją, buvo daugiausiai nerimo, baimės kaip ten mūsų lekiukas be mūsų bus, kaip jam truks mūsų, kaip seneliai nežinos ką,kaip, kada.... su juo daryti,kaip elgtis ir pan.. Antrą kartą buvo visai lengva, gal todėl,kad visi buvom, kaip sakant,netoliese-toj pačioj šaly-mes Miunchene,jis Friedeburge. O šį kartą kaip ir nebuvo sunku palikti,netgi norėjosi ir tarsi nuo jo pailsėti,ir jam leisti nuo mūsų atsipūsti,suteikt galimybę mūsų pasiilgti.. Nes paskutiniu laiku jautėsi įtampa tarp tevų ir vaikų :) BET ..... be jo namai istustėję,per tylūs. Nors Joris ir bando išlaikyti įprastą triukšmo lygį, bet ne tas, ne tas.. Joriukas vaikšto,zirzia,nelabai ka turi veikti be brolio. Vakare kalbant su močiute telefonu ji Jorio paklausė kur Martynas ir pan.. tai vargšiukas visai sunerimo,ir rodo kažkur ir zyzia prisiminęs brolį.. O ir aš turbūt kas valandą apie savo didyjį pagalvoju..ką bedarai,žiūrėk,mintys vis ten pat sukasi.. Ir dar. Ir tai man nepatinka!-Kaip tikra skystų nervų močiutė pradėjau augintis nerimą:ar jam nieko neatsitiks,aš jį apsaugočiau, o kas jeigu,jeigu,jeigu.. oi,kaip tai mane erzina!Bet vat mamos širdis :) Vat ir prisimeni mamos nerimą,kai išleisdavo ar į šokius,ar į kelionę.. Tada tas mamiškas rūpestis atrodė taip juokingai...
Ką begalvosi,kaip besijausi, reikia pratintis vaikus paleisti iš savo glėbio. Tiesiog reikia leisti vaikams žinoti,kad tas glėbys yra,laukia, ir priims.
Pirma diena be Martyno,ir jau laukiu tos netvarkos,to triukšmo, vakarinio knygų skaitymo, tūkstantąjį kartą paklausto to paties klausimo.. Pvz. kai kažko labai laukiama-"ar dabar yra rytoj?".