Gedimino sapnas

Vieną kartą per mėnesį Martynas lanko lietuvių vaikų darželį. Tai praeitą kartą suaugusiųjų susitikimo metu, kai buvo minimos Lietuvos vastybinės šventės (vasario 16 ir kovo 11), vaikai vaidino Gedimino sapną. Martynas pats išsirinko ką vaidins - aišku, geležinį vilką :) Tai buvo toks užsidėgęs, vis prašė, kad gamintume kaukę. Tai kaukę su didele jo pagalba pagaminom per kokius tris prisėdimus - manau, visai neblogai mums išėjo!
Per repaticiją vieno šeštadieninio darželio metu Martynas labai jau nedrąsiai atliko savo vaidmenį... Toks tas jo vaidmuo - staugti geležinio vilko balsu :) Tai tas balsas buvo tokio prispausto šuniuko. Na, bet tikrojo vaidinimo metu staugė jau gana užtikrintai!
Kiti vaikai buvo kariai, mergaitės vaidilutės ir pan. Kalbėti kaip ir niekas nekalbėjo, tik turėjo paskaityti. Mmm, nu tas skaitymas buvo toks sunkokai suprantamas - laužyta lietuvių kalba. Reikalas tas, kad ir vaikai dar nelabai dideli ir skaito ne kaip iš pypkės, kitas dalykas-lietuvių kalba. Prastokai dauguma lietuviškai kalba... Tarpusavy vaikai bendrauja tik vokiškai, nors tėvai,kiek supratau, stengiasi lyg ir lietuviškai. Na, bet kokiu atveju, smagu, kad yra tokie lietuviški susibėgimai, ir bent jau kartaą per mėnesį tenka išgirsti lietuviškos kalbos. Manau, vaikams tai tik į naudą! :)

Tėtuko gimtadienis

Praeitą savaitę buvo Matijo gimtadienis, tai kiek išėjo, stengiausi įtraukti ir vaikus į ruošimąsi. Ir stengėmės kuo daugiau visko daryti patys (nors tai tikrai nėra labai paprasta ir vien malonu :)). Norėjosi parodyt vaikam kaip yra stengiamasi dėl kito, kad jam būtų smagu. Nes man jau ima atrodyti, kad bent jau Martynas galvoja, kad dovanų reikia tik jam, kad stengiamasi tik dėl vaikų, kad dėmesys skiriamas tik jam ir tik vaikams. Pamenu, per mano gimtadienį Matijas labai gražiai mane sveikino, buvo įdomiai, kūrybiškai įpakavęs dovanėles, bet dėja, neturėjo laiko to daryti su vaikais, tai Martynas visą mano šventę tik stebėjo ir pats net nepasveikino, jau nekalbu apie dovanėlės įteikimą. Tai taip apmaudu buvo...

Taigi, šį kart jau prieš daug laiko pradėjom kartu galvoti ką tėtukui padovanoti. Galvojom, tarėmės ir galiausiai nusprendėm piešti piešinį. Taigi Martynas piešė du piešinius. Vieną ant kartono, kaip ir Joris, o kita ant drobės su rėmeliais, taip, kad iš karto būtų paveiksliukas. Gavosi visai neblogai :) Joris taip pat piešė visom spalvok, kokias tik turėjom :) Aš su Martyno pagalba padariau plakatą, su mūsų nuotraukom ir linkėjimais, paveiksliuką ant sienos ir žvakidėles. Rimtoji mano dovana buvo mano kantrybės išbandymas - Matijo 30 metų foto knyga. Tai buvo tikrai daug laiko ir kantrybės pareikalavęs darbas. Dalykas tas, kad skaitmeninės nuotraukos prasidėjo tik nuo jo kokių 22 metų, o iki to visas reikėjo skanuoti, o aš protuolė skanerį palikau Lietuvoj... Tai va, visi tiek nuotraukų gavimai, rinkimai, skanavimai, dėliojimai, formatavimai surašymai.... Bet įveikiau!!! Kartais nervas imdavo, kai iki kokių 2 nakties sėdi (dažniausiai tik vakare,visiems sumigus, išeidavo prisėsti), o paskui Joris pradeda budinėtis, tai dieną ir vaikštai neišsimiegojus... Bet ir smagu buvo-prisijuokiau iš Matijo "jaunystės" nuotraukų (nu ir apranga seniau būdavo) ir šiaip daug smagių prisiminimų per galvą pralėkė :) O visų svarbiausia - Matijas labai džiaugėsi šia dovana!!!
Tai va, dar bandeles darėm, pyragą kepėm, o vakare su svečiais gaminomės visi picas. Taigi toks "pasidaryk pats" gimtadienis. Tikiuosi, tai nors kiek praplėtė Martyno supratimą apie stengimąsi dėl kito žmogaus šventės.