metai", turiu galvoje ne kaip tik dabar prasidedančius 5772 žydų metus, o naujus, antruosius metus naujuose namuose Vokietijoj. Kažkaip, vis dėlto greitai eina laikas... :) puikiai prisimenu pernykštį kraustymąsi, nepaliaujamą pakavimą, perpakavimą, dėžes, tašes ir visokius, ale labai reikalingus dalykus, kuriuos reikia talpinti iš pradžių iš Vilniaus į kaimą, iš kaimo į Vilnių, iš Vilniaus į Vokietiją pas Matijo tėvus, iš ten pas mus į Miuncheną...... Nemažai žmonių tada man talkino, esu dėkinga! Gera jausti paramą, bet kokią. Tiesiog žinoti, kad gali klausti, turi pas ką prašyti, ar net be užuominų sulaukti pasiūlymo "kuo galiu padėti?".
Turiu pasakyti, kad siais metais į Vokietiją po vasaros Lietuvoje važiavom ne ką mažiau apsikrovę, nei kraustymosi laiku. 
Sugrįžti į LT buvo labai smagu, ir mums, ir vaikams tai buvo labai aktyvus, bet kartu ir atsipalaidavimo laikas. Kaip Matijas, grižęs į kaimą, sako "čia kitas pasaulis", taigi, mėgavomės kitokiu pasauliu, stengėmės susitikti žmones, kurių pasiilgom, ilgai nematėm. Maudėmės, tvarkėmės, vertėmės, grybavom, keliavom, šventėm daug gimtadienių. Oi, buvo smagumėlis. O maloniausias buvo supratimas (ką toli gyvendamas labai pajunti), kad turi dar pas ką grįžti, turi kas laukia, kam dar esi įdomus, kas nori susitikti
, apka
binti, kas priima ir dalinasi... 
, apkabinti, kas priima ir dalinasi... 