n patinka Vokietijoj, tai puikiai veikiančios greitųjų siuntų tarnybos, pirkimas internetu, įvairios akcijos, norint žmones motyvuoti pirkti tam tikrą produktą. Kad ir laikraščiai - jau dvi savaites gaunu KASDIEN (išskyrus sekmadienį, bet sekmadienį ir šiaip, Vokietija,kaip sakant,ilsisi-beveik niekas nedirba) vieną iš Miuncheno laikraščių - NEMOKAMAI. Šiaip vieno kaina 1,4 E. Ir tai tik todėl,kad užsisakiau tokį ale bandomąjį dviejų savaičių abonentą, kurio metu turi nuspręsti ar tau smagu skaityti šį laikraštį, ar jis atitinka tavo interesus ir lūkesčius. Redakcija, žinoma, tikisi,kad tu per tas pora savaičių įprasi kiekvieną rytą gauti naujienas į namus ir abonementą prasitęsi, todėl jie atsiunčia laišką, kuriame nurodoma kiek laiko gausi nemokamus laikraščius, ką daryti,jei norėsi vėliau užsisakyti ir t.t., taip pat vieną kartą paskambina paklausti, ar patinka, ar norėtume prasitęsti. Jei nenori toliau, abonementas tiesiog nutraukiamas ir viskas. Ir taip užsisakyti,man atrodo, galima labai daug spaudos. Smagumėlis!Aš, žinoma nespėju jų visų skaityti,tai dėžę pilną prikroviau :) Man jų per daug ir per dažnai :) Kartais tik reklamas peržiuriu :) Bet smagu! Ir vaikai pavarto.
O kai pamenu LT.........................
Na, buvau vieną kartą sumasčius užsiprenumeruoti pora žurnaliukų.... Pagalvojau, kam man kiekvieną kartą parduotuvėj pirkti Mažylį, jei viestiek kas mėnesį skaitau-patogiau,gauti į namus. Kartu dar Matijui su Kalėdom padovanojau Computer Bild žurnalo abonementą. Taigi, tai buvo pati prasčiausia mano kada dovanota dovana.... Ir su Mažylio patogaus skaitymo planu irgi buvo neišdegęs reikalas.... Mažylį gaudavau po kokio mėnesio, jau kartu su nauju numeriu, ir tai tik man nepaliaujamai atakuojant redakciją... Computer Bild taip pat gavom gal vos ne visus kartu... Nu tai parduotuveje per tą laiką buvom apsilankę simtus kartų ir galėjom žyyyymiai greičiau įsigyti, tačiau turėjom apsišarvuoti kantrybe, užgniaužti žinių troškulį ir lauuuuukti. Beje, atsiųsdavo, tipo, su kompensacija - įdėdavo nemokamai kokį neperkamą žurnaliuką apie kambarinius augalus ar rankdarbius... Nu ačiū, bet geriau man tai, už ką aš moku, tik laiku :) Ir kas man baisiausia - nei karto!.. nei mažiausio kartelyčio neišsprūdo niekam "atsiprašau".. niekas net nesistengė bent formaliai parodyti, kad apgailestauja už nepatogumus. Aš puikiausiai suprantu, kad visko būna, klaidų tikrai pasitaiko, bet jeigu žmogus pasako atsiprašau, taip gavosi..-tai visai kitas reikalas! Visai nepikta. Va tokie dalzkai Lietuvoj mane erzina-geros aptarnavimo kokybės trūkumas....
Bet kai pagalvoji iš kitos pusės,tai LT dar neprasčiausia padėtis su prastu aptarnavimu! Peterburge, pamenu, maisto parduotuvėj pasijaučiau kaip ne pirkėja, o kaip kokia nepageidaujama išmaldos prašytoja. Maždaug-"nu ko tu nori?! Kokios dar duonos?! Ko čia visi eina ir prašinėja.... Nu gerai gerai, imk tą savo duoną, duok pinigus! Ir varyk sau su ta savo duona!" :) Oi, smagumėlis, iš pradžių tai kaip koks šaltas dušas, paskui pripranti ir priimi kaip tam tikrą tos šalies kutūros bruožą..
Kaip ir Turkijos "užeik,drauge, nereikia nieko pirkti,visai ne,tik užeik!" "iš kokios tu šalies", "užeik arbatos, nieko nepirk,tik arbatos atsigerk...", su iškabom "kelnės kiekvienai šiknai" ir t.t. ir pan. :))))
