Jau trečią kartą išleidžiam Martyną atostogauti. Na,nors ir ne kažkur,o pas senelius,tačiau vistiek - be tevų!Pirmą kartą palikom,kai buvo beveik 3 metų, antrą kartą-beveik 4, ir dabar. Turiu pasakyti,kad kuo dažniau palieki, tuo lengviau jautiesi palikdama. Pirmąją vasarą,kai seneliai jį iš Vilniaus išsivežė i Vokietiją, buvo daugiausiai nerimo, baimės kaip ten mūsų lekiukas be mūsų bus, kaip jam truks mūsų, kaip seneliai nežinos ką,kaip, kada.... su juo daryti,kaip elgtis ir pan.. Antrą kartą buvo visai lengva, gal todėl,kad visi buvom, kaip sakant,netoliese-toj pačioj šaly-mes Miunchene,jis Friedeburge. O šį kartą kaip ir nebuvo sunku palikti,netgi norėjosi ir tarsi nuo jo pailsėti,ir jam leisti nuo mūsų atsipūsti,suteikt galimybę mūsų pasiilgti.. Nes paskutiniu laiku jautėsi įtampa tarp tevų ir vaikų :) BET ..... be jo namai istustėję,per tylūs. Nors Joris ir bando išlaikyti įprastą triukšmo lygį, bet ne tas, ne tas.. Joriukas vaikšto,zirzia,nelabai ka turi veikti be brolio. Vakare kalbant su močiute telefonu ji Jorio paklausė kur Martynas ir pan.. tai vargšiukas visai sunerimo,ir rodo kažkur ir zyzia prisiminęs brolį.. O ir aš turbūt kas valandą apie savo didyjį pagalvoju..ką bedarai,žiūrėk,mintys vis ten pat sukasi.. Ir dar. Ir tai man nepatinka!-Kaip tikra skystų nervų močiutė pradėjau augintis nerimą:ar jam nieko neatsitiks,aš jį apsaugočiau, o kas jeigu,jeigu,jeigu.. oi,kaip tai mane erzina!Bet vat mamos širdis :) Vat ir prisimeni mamos nerimą,kai išleisdavo ar į šokius,ar į kelionę.. Tada tas mamiškas rūpestis atrodė taip juokingai...
Ką begalvosi,kaip besijausi, reikia pratintis vaikus paleisti iš savo glėbio. Tiesiog reikia leisti vaikams žinoti,kad tas glėbys yra,laukia, ir priims.
Pirma diena be Martyno,ir jau laukiu tos netvarkos,to triukšmo, vakarinio knygų skaitymo, tūkstantąjį kartą paklausto to paties klausimo.. Pvz. kai kažko labai laukiama-"ar dabar yra rytoj?".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą