Vaikai

Galvoju, kaip vaikai pakeičia mūsų gyvenimą.. Gimsta toks mažas znackiukas ir pakeičia gyvenimo tėkmę, visatos centrą, pertvarko prioritetus, užvaldo tavo širdį, ką ten širdį, visą esybę ir va, nebeesi pats sau šeimininkas, tampi priklausomas nuo savo kūrinėlio :)
Kartais galvoju, šia prasme, labai nemalonu, nepatogu turėti vaikų - esi toks pažabotas meilės jiems. O su meile susiję: nepaliaujamas rūpestis, baimės, mintys, nukreipti į mylimuosius veiksmai, jausmai. Kažkaip nesi laisvas, laisvas galvoti, jausti, veikti. Mylint (ir ypatingai mylint tėvų/mamų meile) šitie dalykai susidėlioja kažkaip patys savaime, be racionalios tavo paties valios...
Kartais pagalvoju, ar norėčiau turėti dar vieną vaiką ir būti padalinta į dar vieną dalį... Duoti savo širdį, mintis, rūpestį, save.
Turbūt taip, nes be šito savęs dalinimo ir neįsivaizduoju manęs. Šitie užsispyrę, kosintys, rėkaujantys, naktį n kartų kviečiantys "maaama!!!!!!!!!!", skaniausią šviežiai pagamintą maistą teškiantys į šoną "fuuu!!!!!" ir visaip kitaip kantrybę išbandinėjantys neklaužados užpildo gyvenimą, suteikia jam pagrindą.
Žinoma, sunku kartais išlaikyti pusiausvyrą ir nebūti vien tik tėvais. Šiaip jau, nelabai senai su Matijum pradėjom jausti poreikį, o tiksliau, stengtis įgyvendinti poreikį pabūti šiek tiek sau, ne vaikams. Nepraleisti VISO savo laisvo nuo darbo laiko vien su vaikais, neiti visada miegoti ir keltis vaikų ritmu. Matijas pradėjo žaisti fudbolą, aš vis išbėgu į kalbų kursus (o tiksliau, tai į laiko SAU valandėles), o abu ėmėm vakarais, o tiksliau, tai naktim, skirti laiko mums abiems- žiūrim filmus. Turbūt keistai skamba, nieko čia tarsi ir ypatingo - žiūrėti filmus... O mus tai visai, sakyčiau, ypatinga... Oi nedažnai, oi ne, per paskutinius 5 metus turėdavom tokį komfortą (o ir jėgų ar noro) RAMIAI, dviese atsidaryti vyno butelaitį, susėsti ir kartu žiūrėti filmą. Tai va, kaifas. O ir po to gera, nueinam į tamsius kambarius, užklojam vieną, kitą įkeliam pusiau nuo žemės atgal į lovytę, ir laimingi einam miegot. Laimingi, kad turim ką užklot (kad ir n kartų per naktį), dėkingi jiems už pora valandų laiko sau, atsipalaidavę nuo kasdienybės.
Tai štai šitai supratau - norint pilnaverčio gyvenimo, normalios jausenos - būtina pusiausvyra tarp savęs atidavimo vaikams ir sau.