Senolių ypatumai

Kas man kiekvieną kartą krenta į akis Vokietijoj, tai pagyvenusių žmonių gyvenimo kokybė, jų išvaizda, aktyvumas. Tiesiog smagu žiūrėti, kaip pagyvenę žmonės gyvena. Ir liūdna matant Lietuvoj daugelio pencininkų kasdienybę... Toks didelis skirtumas.. Kad ir mūsų kaimynė. Maniau, pagyvenus miela moteris, kuri mums (naujiems nepažįstamiems kaimynams) su Kalėdom, Vėlykom atneša gražiausiai supakuotų dovanėlių, kuri visada pasipuošus ir pasidažius ir tiek. Pasirodo, ji beveik 90 metų senutė!!!!!! Tiksliai nepamenu - 88 ar 89. Tokį skaičių išgirdus, man kažkaip kyla ne kokios asociacijos.. O ši senučiukė vaikšto sau baseiną, į mankštą, kasdien pasivaikščiot, visada pasipuošia, pasidažo, kieme sutikus tikrai negaliu patikėti, kad tai tokio amžiaus moteris. O kai vieną dieną aš ją sutikau prie garažo ir ji pasakė, kad ruošia mašiną, nes važiuos pati viena į Šveicariją, tai visai apstulbau... Jooo... Paskui sužinojau, kad vis dėlto planai kažkaip pasikeitė ir ji važiavo su traukiniu. Labiausiai jos amžius pasijaučia ne žiūrint į ją, o kalbantis, kai ji pasakoja..."prieš penkiasdešimt metų čia buvo taip ir taip, prieš šešiasdešimt metų mes buvom ten ir ten, prie septyniasdešimt metų...". Vieną kartą sutikus sakau "ateikit pas mus vakarienės", ji pasakė, kad mielai, bet kitą dieną, nes šiandien nėra pasiruošusi. Taigi, atėjo kitą dieną puikiausiai pasipuošusi su suknele, bateliais (nors iki mūsų durų keli žingsniai), papuošalais, (man net nesmagu pasidarė, kad aš, nevala, tais pačiais kasdieniniais rūbais), atnešė dovanų- balkonui vazoninių gėlių.
Vakar irgi buvau nustebinta, kai man važiuojant, prieš mane išdygo mašina su senyva vairuotoja. Ji man kažką parodė (ale, palauk, ale, aš parkuojuosi...), o aš ir galvoju, "jo jo, as palauksiu, bet nesuprantu ką tu čia darai, ir vistiek nieko gero čia nebus..". Nu ir ką, ji sau ramiausiai gerą gabalą kelio važiavo atbula ir iš pirmo karto įsiparkavo tarp kitų mašinų. O siaubeli, man tikrai būtų nepavykę.. O čia tokia senutė.. :) Ir šiaip senos moterys gražiai rengiasi, žymiai sviesiau, spalvingiau, nei Lietuvoj. Taip pat žyyymiai dažniau matau pagyvenusius žmones susikibusius už rankų, einančius tiesiog pasivaikščioti. Taip pat keliaujantys pencininkai. Mmmm... kažkaip sunku įsivaizduoti keliaujančius lietuvius senukus, nebent į kokį Londoną pas vaikus...
Norėčiau senatvę praleisti vokiškai :)

Nauji metai

Rašydama "nauji metai", turiu galvoje ne kaip tik dabar prasidedančius 5772 žydų metus, o naujus, antruosius metus naujuose namuose Vokietijoj. Kažkaip, vis dėlto greitai eina laikas... :) puikiai prisimenu pernykštį kraustymąsi, nepaliaujamą pakavimą, perpakavimą, dėžes, tašes ir visokius, ale labai reikalingus dalykus, kuriuos reikia talpinti iš pradžių iš Vilniaus į kaimą, iš kaimo į Vilnių, iš Vilniaus į Vokietiją pas Matijo tėvus, iš ten pas mus į Miuncheną...... Nemažai žmonių tada man talkino, esu dėkinga! Gera jausti paramą, bet kokią. Tiesiog žinoti, kad gali klausti, turi pas ką prašyti, ar net be užuominų sulaukti pasiūlymo "kuo galiu padėti?".

Turiu pasakyti, kad siais metais į Vokietiją po vasaros Lietuvoje važiavom ne ką mažiau apsikrovę, nei kraustymosi laiku.

Sugrįžti į LT buvo labai smagu, ir mums, ir vaikams tai buvo labai aktyvus, bet kartu ir atsipalaidavimo laikas. Kaip Matijas, grižęs į kaimą, sako "čia kitas pasaulis", taigi, mėgavomės kitokiu pasauliu, stengėmės susitikti žmones, kurių pasiilgom, ilgai nematėm. Maudėmės, tvarkėmės, vertėmės, grybavom, keliavom, šventėm daug gimtadienių. Oi, buvo smagumėlis. O maloniausias buvo supratimas (ką toli gyvendamas labai pajunti), kad turi dar pas ką grįžti, turi kas laukia, kam dar esi įdomus, kas nori susitikti, apkabinti, kas priima ir dalinasi...

Vaikai

Galvoju, kaip vaikai pakeičia mūsų gyvenimą.. Gimsta toks mažas znackiukas ir pakeičia gyvenimo tėkmę, visatos centrą, pertvarko prioritetus, užvaldo tavo širdį, ką ten širdį, visą esybę ir va, nebeesi pats sau šeimininkas, tampi priklausomas nuo savo kūrinėlio :)
Kartais galvoju, šia prasme, labai nemalonu, nepatogu turėti vaikų - esi toks pažabotas meilės jiems. O su meile susiję: nepaliaujamas rūpestis, baimės, mintys, nukreipti į mylimuosius veiksmai, jausmai. Kažkaip nesi laisvas, laisvas galvoti, jausti, veikti. Mylint (ir ypatingai mylint tėvų/mamų meile) šitie dalykai susidėlioja kažkaip patys savaime, be racionalios tavo paties valios...
Kartais pagalvoju, ar norėčiau turėti dar vieną vaiką ir būti padalinta į dar vieną dalį... Duoti savo širdį, mintis, rūpestį, save.
Turbūt taip, nes be šito savęs dalinimo ir neįsivaizduoju manęs. Šitie užsispyrę, kosintys, rėkaujantys, naktį n kartų kviečiantys "maaama!!!!!!!!!!", skaniausią šviežiai pagamintą maistą teškiantys į šoną "fuuu!!!!!" ir visaip kitaip kantrybę išbandinėjantys neklaužados užpildo gyvenimą, suteikia jam pagrindą.
Žinoma, sunku kartais išlaikyti pusiausvyrą ir nebūti vien tik tėvais. Šiaip jau, nelabai senai su Matijum pradėjom jausti poreikį, o tiksliau, stengtis įgyvendinti poreikį pabūti šiek tiek sau, ne vaikams. Nepraleisti VISO savo laisvo nuo darbo laiko vien su vaikais, neiti visada miegoti ir keltis vaikų ritmu. Matijas pradėjo žaisti fudbolą, aš vis išbėgu į kalbų kursus (o tiksliau, tai į laiko SAU valandėles), o abu ėmėm vakarais, o tiksliau, tai naktim, skirti laiko mums abiems- žiūrim filmus. Turbūt keistai skamba, nieko čia tarsi ir ypatingo - žiūrėti filmus... O mus tai visai, sakyčiau, ypatinga... Oi nedažnai, oi ne, per paskutinius 5 metus turėdavom tokį komfortą (o ir jėgų ar noro) RAMIAI, dviese atsidaryti vyno butelaitį, susėsti ir kartu žiūrėti filmą. Tai va, kaifas. O ir po to gera, nueinam į tamsius kambarius, užklojam vieną, kitą įkeliam pusiau nuo žemės atgal į lovytę, ir laimingi einam miegot. Laimingi, kad turim ką užklot (kad ir n kartų per naktį), dėkingi jiems už pora valandų laiko sau, atsipalaidavę nuo kasdienybės.
Tai štai šitai supratau - norint pilnaverčio gyvenimo, normalios jausenos - būtina pusiausvyra tarp savęs atidavimo vaikams ir sau.

Parkai

Džiugu, kad Miunchene yra parkų!!! Ir žmonės juos labai mėgsta, sportuoja, iškylauja, žaidžia, ilsisi. Kažkaip nelabai prisimenu, kad Vilniuje būtume kada išsiruošę į parką su pledu, kad galėtume gulėti, sėdėti... Nors, ir tų parkų ne tiek daug, ir ne tokie buvo Vliniuj. O gal ir nesinorėjo, nes tam turėjom kaimą... Sekmadienio pavakary nuvažiavom į visai netoli namų esantį parką, nes geras oras neleido tupėti namuose! Žmonių buvo galybė,bet parkas laaaabai didelis, tai jokios erzinančios trinties nebuvo. Gal tik restorano teritorijoj, kur tradiciškai kinietiškam bokšte grojo gyva muzika, o stalai buvo pilnai nusėsti alaus gėrėjų :) Mūsų vyrukai lenktyniavo su savo transporto priemonėm, paskui žaidėm kamuoliu. Išsiaiškinom, kad kitą kartą teks neštis du kamuolius, nes Joris negali suprasti, kad kamuolys ne visą laiką turi būti vien jo rankose... :) Tokia smagi buvo sekmadienio pavakarė, o dabar vat tūnom namie ir klausomės lietaus ir vėjo už lango ...

Ir vėl savaitgalis

Šaunu, kad savaitė taip greit pralėkė ir vėl savaitgalis, ir kad mes sveiki, ir kad galim smagiai pabūt kartu (na, su visokiais ožiukais, bet vistiek smagiai) :) Guliu nusikalus ant sofos ir mėgaujuosi ramybe, kol vaikai nusikalę miega :) Pavargę, bet maloniai, nes pusdienis zoologijos sode buvo labai smagus! Oras fantastiškas, taip nei per karšta,nei per šalta :) Gaila, tik, kad šeima, su kuria ėjom į zoo po kokiu 5 minučių vaikščiojimo turėjo važiuot į ligoninę, nes jų vaikas stipriai prasiskėlė galvą į akmenis užsižiūrėję į beždžiones. O užsispoksojus ir aš buvau gerokai, nu tikrai, nepaprastai įdomu stebėti kai kuriuos žvėris!Labiausiai man patiko stebįti beždžiones - jos tokios panašios į žmones,bet

kartu ir taip juokingai elgiasi, prisijuokiau... Ne vieną gyvūną mačiau pirmą kartą, nors ne kartą esu buvusi zoologijos soduose. Kažkaip nežinojau,kad raganosiai toookie milžiniški, man atrodė, kad tokie poros kiaulių dydžio, o šiandien matytas toks gigantas,tik be rago :) Žiūrėjom kaip maitina tigrus. Bet Joriui labiausiai rūpėjo, kad tigras norėjo išeit iš tos patalpos,o jo nieks neleido... Jis visada labai pergyvena dėl kitų. Ir man kartais kyla tokie prieštaringi jausmai dėl gyvūnų cirke ar zoologijos sode, bet taip jau yra, nieko nepakeisi :) Vaikus,aišku, viliojo labai neblogos žaidimų aikštelės, įrengtos vidury parko, bet kai Martynas neatsiklausęsį veiną nuėjo ir dingo, pasiėmęs su savim Jorį, tai jau buvo nebelinksma. O radus, jis dar baisiausiai protestavo kodėl čia mes jam trugdom... Laukia mūsų rimtas pokalbis dar... Nepaisant kai kurių trukdžių, trumpai tariant, šeštadienio pusdienis pavykęs:) Tiesa, prisijuokiau kai viena beždžionė niekaip nepavargdama krapštėsi nosį ir ir tiek prisirinktą gėrį kišo į burną... ui, ir juokinga ir fu :)

Savaitgalis Austrijoj

Matthias gimtadienio proga gavo SPA savaitgalį Austrijoj. Deja, su vaikais nevisada gali į priekį viską tiksliai suplanuoti.. Tą savaitgalį, kai turėjom važiuot, sirgo Joris. Taigi, likom namie. Nusprendėm jau lyg ir visai nevažiuoti ilsėtis, o geriau i Lietuvą nulėkti :) Bet va, Matthias penktadienį grižta iš darbo ir sako: "išrinkau viešbutį su sauna, baseinu, važiuojam ryt." Nu ką,važiuojam - tai važiuojam:) Taigi šeštadienį išlėkėm į Austriją. (Nors kita šalis, bet atstumas kaip mums būdavo nuo Vilniaus iki kaimo.) Taigi, kelionė visiškai neišvargino - Joris beveik visa kelią pramiegojo (o čia ypatingas pliusas keliaujant mašina...Jam sėdėjimas prisegtam kėdutėj baisū baisiausia kančia, taigi, mums taip pat...) Martynas iš susijaudinimo negalėjo užmigti, bet jis nuo gimimo puikus keliauninkas - gali išsėdėt ilgiausiai.

Vaizdeliai Austrijoj tikrai įspūdingi! Kalnai, slėniai, vingiuoti keliukai, kalvelės, besiganančios avys, snieguotos kalnų viršūnės ir slėniuose žydinčios pavasarinės gėlės ir įspūdingi labai įvairūs namai iš medžio ir mūro, su įvairiais sieninės tapybos elementais... Mes apsistojom mažam miesteliuke/kaimeliuke ant kalno (apie 900 m aukštyje), netoli slėnyje įsikūrusio miesto Insbruko. (Antra nuotrauka-mūsų viešbutis)

Oras buvo geras, tai ištyrinėjom Insbruko

žaidimų aikšteles, važiavom turistiniu autobusu, vaikštinėjom, o grižę lėkėm į baseiną. Martynui tai buvo didiausia atrakcija, o Joris tai vandens nemėgėjas, tai tik taškėsi išsitaškiusio iš baseino vandens balutėse...

Įdomūs buvo mūsų pietūs vienoje kavinėje. Iš išorės visai neblogai atrodė, netoli viešbučio, tai ir užėjom, įsitaisėm ir kažkaip trauktis jau nebuvo kur, nors pasidairius atrodė, kad nusikėlėm kokius 20 metų atgal arba į kokį tikrą kaimą :) Už baro buvo daugiau visokiu niekniekių ale suvenyrų, negu maisto, išpuostos visos sienos tokiais senais vaikiškais kičiniais kičiniais velykiniais ir ne tik papuošimais, o padavėja, kuri ir virėja ir pardavėja kokių 0 metų senutė, sunkokai vaikštanti ir tokia įtariai į mus su vaikais žiūrinti... Martynui ruošiantis užsikelti kojas ant visiškai nutrintų ne pirmos jaunystės minkštų suolų, padavėja perspėjo,kad taip daryt negalima :) Užsisakėm po sriubą (virš 5 eurų), kurią gan ilgai šildė mikrobanginėj, tada verdančią mums patiekė :) Ant stalo stovėjo visai neblodas ledų meniu, tik reikalas tas,

kad iš viso to spalvingomeniu užsisakyti

buvo įmanoma tik vienus ar dveji pačius paprasčiausius ledus. Geriausia buvo, kai iš virtuvės pasigirdo skardus didelio šuns lojimas :)vaikai net išsigando :) Nepaisant visko,turbūt buvo įdomiau, negu pasėdėti įprastoj vakarietiškoj kavinukėj :) Kitą dieną apžiūrėjom šuolių su slidėmis tramplyną. (Insbruke du kartus vyko žiemos olimpinės žaidynės.) O siaubeli, iš tokio auščio ir tokio statumo gyvenime nečiuožčiau... Ką ten nečiuožčiau, nei ant sniego nestočiau...

Nepaisant vaikų pazyzimų ir užgaidų, savaitgalis buvo pavykęs, galva pravėdinta, naujų įspūdžių pakrauta :)

Gedimino sapnas

Vieną kartą per mėnesį Martynas lanko lietuvių vaikų darželį. Tai praeitą kartą suaugusiųjų susitikimo metu, kai buvo minimos Lietuvos vastybinės šventės (vasario 16 ir kovo 11), vaikai vaidino Gedimino sapną. Martynas pats išsirinko ką vaidins - aišku, geležinį vilką :) Tai buvo toks užsidėgęs, vis prašė, kad gamintume kaukę. Tai kaukę su didele jo pagalba pagaminom per kokius tris prisėdimus - manau, visai neblogai mums išėjo!
Per repaticiją vieno šeštadieninio darželio metu Martynas labai jau nedrąsiai atliko savo vaidmenį... Toks tas jo vaidmuo - staugti geležinio vilko balsu :) Tai tas balsas buvo tokio prispausto šuniuko. Na, bet tikrojo vaidinimo metu staugė jau gana užtikrintai!
Kiti vaikai buvo kariai, mergaitės vaidilutės ir pan. Kalbėti kaip ir niekas nekalbėjo, tik turėjo paskaityti. Mmm, nu tas skaitymas buvo toks sunkokai suprantamas - laužyta lietuvių kalba. Reikalas tas, kad ir vaikai dar nelabai dideli ir skaito ne kaip iš pypkės, kitas dalykas-lietuvių kalba. Prastokai dauguma lietuviškai kalba... Tarpusavy vaikai bendrauja tik vokiškai, nors tėvai,kiek supratau, stengiasi lyg ir lietuviškai. Na, bet kokiu atveju, smagu, kad yra tokie lietuviški susibėgimai, ir bent jau kartaą per mėnesį tenka išgirsti lietuviškos kalbos. Manau, vaikams tai tik į naudą! :)

Tėtuko gimtadienis

Praeitą savaitę buvo Matijo gimtadienis, tai kiek išėjo, stengiausi įtraukti ir vaikus į ruošimąsi. Ir stengėmės kuo daugiau visko daryti patys (nors tai tikrai nėra labai paprasta ir vien malonu :)). Norėjosi parodyt vaikam kaip yra stengiamasi dėl kito, kad jam būtų smagu. Nes man jau ima atrodyti, kad bent jau Martynas galvoja, kad dovanų reikia tik jam, kad stengiamasi tik dėl vaikų, kad dėmesys skiriamas tik jam ir tik vaikams. Pamenu, per mano gimtadienį Matijas labai gražiai mane sveikino, buvo įdomiai, kūrybiškai įpakavęs dovanėles, bet dėja, neturėjo laiko to daryti su vaikais, tai Martynas visą mano šventę tik stebėjo ir pats net nepasveikino, jau nekalbu apie dovanėlės įteikimą. Tai taip apmaudu buvo...

Taigi, šį kart jau prieš daug laiko pradėjom kartu galvoti ką tėtukui padovanoti. Galvojom, tarėmės ir galiausiai nusprendėm piešti piešinį. Taigi Martynas piešė du piešinius. Vieną ant kartono, kaip ir Joris, o kita ant drobės su rėmeliais, taip, kad iš karto būtų paveiksliukas. Gavosi visai neblogai :) Joris taip pat piešė visom spalvok, kokias tik turėjom :) Aš su Martyno pagalba padariau plakatą, su mūsų nuotraukom ir linkėjimais, paveiksliuką ant sienos ir žvakidėles. Rimtoji mano dovana buvo mano kantrybės išbandymas - Matijo 30 metų foto knyga. Tai buvo tikrai daug laiko ir kantrybės pareikalavęs darbas. Dalykas tas, kad skaitmeninės nuotraukos prasidėjo tik nuo jo kokių 22 metų, o iki to visas reikėjo skanuoti, o aš protuolė skanerį palikau Lietuvoj... Tai va, visi tiek nuotraukų gavimai, rinkimai, skanavimai, dėliojimai, formatavimai surašymai.... Bet įveikiau!!! Kartais nervas imdavo, kai iki kokių 2 nakties sėdi (dažniausiai tik vakare,visiems sumigus, išeidavo prisėsti), o paskui Joris pradeda budinėtis, tai dieną ir vaikštai neišsimiegojus... Bet ir smagu buvo-prisijuokiau iš Matijo "jaunystės" nuotraukų (nu ir apranga seniau būdavo) ir šiaip daug smagių prisiminimų per galvą pralėkė :) O visų svarbiausia - Matijas labai džiaugėsi šia dovana!!!
Tai va, dar bandeles darėm, pyragą kepėm, o vakare su svečiais gaminomės visi picas. Taigi toks "pasidaryk pats" gimtadienis. Tikiuosi, tai nors kiek praplėtė Martyno supratimą apie stengimąsi dėl kito žmogaus šventės.

Užgavėnės

Šiandien Martyno darželyje buvo švenčiamos užgavėnės - tai, bene, didžiausia darželyje švenčiama šventė. Ir šiaip Vokietijoj užgavėnės labai švenčiamos. Mokyklose ir užgavėnių atostogos yra, taigi, kita savaitė pas mus tokia atostoginė - nei vaikam, nei man jokių būrelių ir kursų!!! Jaučiu, nežinosim ką ir beveikti... Antradienį (tikrąją užgavėnių dieną net darželis dirbs tik iki 12 valandos! Pakabintas toks skelbimas darželyje, kad tėvai pasirūpintų vaikus iki 12 val. pasiimt... Galvoju, ką mes darytume, jaigu abu su Matiju dirbtume... O čia vat šventė ir viskas :)
Taigi, vaikai turėjo ateiti ryte jau su kaukėm, išsidažę ir pan, taip pat atsinešti vaišių. Prieš kokią savaitę buvo pakabintas sarašas produktų, kuriuos būtų gerai susinešti, tai mes užsirašėme prie tokių tipiškų bavariškų ale bulkučių, ale riestainių (kurie aplipinti dideliais druskos gabaliukais). Tai ryte Martynas su tetuku lėkė į kepyklėlę pirkti tų Brezel. O ką vaidins,tai pats susigalvojo - nori jis būt vaiduoklis, tiks kaip Karlsono knygoj. Bandėm siūlyt būt vilku (kaukę jau buvom pasigaminę), Pepe Ilgakojine (jam ji visai patinka), gaisrininku (čia svajonių profesija), bet ne, jam reikėjo būt vaiduokliu,kad vaikus pagasdinti... Tai tas Karsonas gi labai paprastai pasiversdavo vaiduokliu - tiesiog paklotę ant galvos, akis iškerpa - ir vaiduoklis. O mes turėjom tik raudonos medžiagos (buvau nupirkus gaisrininko kostiumui), tai sakau: Martynai, ar gali but raudonas vaiduoklis? O jis: NE. Vaiduokliai būna balti! Tada bandžiau siūlyti baltą/ pilką medžiagą, kuri buvo mūsų užtiesalas ant krėslo. Nu, su šiuo variantu sutiko, tai vakar vakare ruošiausi siūti tą apsiaustą, bet kai grižau iš kursų, vaikinas jau miegojo, tai teko siūti "iš akies", nepamatavus. Taigi, šiandien ryte reikėjo persiūti :) Šiaip ne taip spėjom, (gerai, kad ten daug mokslo nereikia - visus kraštus apsiuvinėt, rankoves paraukt ir galvai skylę padaryt. Dar nupiešėm akis ir burną kaip pas Karsono vaiduoklį ir išlėkė i daržą. Pasiimt Martyno susirinko visa šeimyna :)Buvo įdomu, kaip visi pasipuošę. Ir Matthias iš darbo atlėkė (jam tik per gatvę). Tai auklėtojos juokėsi, kad visa šeimyna susirinko (senelis, Joris, tėvai). Visi vaikai ir auklėtojos buvo pasipuošę, patalpos irgi girliandom nukabinėtos (kaip LT per kalėdiniu karnavalus). Atėjom anksčiau, dar visi vaikai salėj dainavo, bet fotografuot kitų vaikų negalima, tai ne ką nufotografavau :)
Savaitgalį gal sudalyvausim kokiam renginyje, čia populiarios užgavėni eitynės, kaukių gaminimai ir t.t.

Vasario 16

Vasario 16 -ąjai darėm su vaikais darbelį. Jį siuntėm ir i Austėjos blogo konkursą, bet ten nieko nelaimėjom ir mūsų darbelio nepublikavo,tai įdedu čia.
Mums, žinoma, buvo labai gaila,kad nieko nelaimėjom, bet paskui išsiaiškinau, kad kažkaip jie darbelio negavo... Nu, tai šiokia tokia paguoda, kad jis nelaimėjo ne todėl, kad prastas buvo,o gal todėl, kad laiku nenukeliavo... :)

Liūdesys

Kiekvieną kartą susidūrus su mirtimi, apima bejėgiskumo, beribio liūdesio būsena.. Ir daug minčių.. Apie išejusį žmogų, apie gyvenimo vertę, žmogaus laikinumą ir bejėgiškumą prieš amžinybę... Pikta!!!...kai miršta žmonės, kurie dar verti gyvenimo, dar turėtų žydėti....

Šiandien išėjo žmogus, kurį ilgai pažinojau, nors jau senai nebendravau, liks šilti prisiminimai, kažkoks ilgesys ir pagarba....